Kristina Kybartaitė
Smurtas ir priverstinis darbas, vertimas užsiimti nusikalstama veika ir net nužudymas – tai
tik kelios baisios tautiečių, susidūrusių su prekyba žmonėmis, istorijos. Jomis nukentėję
lietuviai ir žmonės, padedantys moderniosios vergovės aukoms, dalijosi virtualioje
projekto „Tu – ne vienas“ diskusijoje.
Kasmet į prekybos žmonėmis pinkles pakliūva bent kelios dešimtys Lietuvos piliečių.
Pavyzdžiui, per pastaruosius porą metų vien Jungtinėje Karalystėje registruoti 84 susiję
atvejai, o 2020-aisiais Valensijos regione iš vergovės išlaisvinti aštuoni 29–44 metų lietuviai.
Sulaikyti asmenys – taip pat Lietuvos piliečiai.
Nors Italijoje oficialių skaičių apie nukentėjusius lietuvius nėra, vietinėje spaudoje vis
pasirodo straipsnių apie sužeistas ar net nužudytas arba sulaikytas su narkotikais lietuvių
kilmės prostitutes. Vis dėlto tvirtinti, kad visos jos – prekybos žmonėmis aukos, negalima.
Kaip savo prezentacijoje rodė Užsienio lietuvių Neformalaus bendradarbiavimo tinklo (NBT)
atstovė, Ispanijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Agneta Daukantaitė-Vansavičienė,
prekybos žmonėmis atvejų pasitaiko ir kitose užsienio šalyse: pavyzdžiui, Graikijoje pati
nukentėjusioji, nors ir labai įbauginta, susisiekė su Graikijos lietuvių bendruomene
prašydama pagalbos.
Bendruomenės pirmininkė susisiekė su nevyriausybine organizacija Graikijoje, jai padedant,
išsiaiškinta merginos buvimo vieta ir galiausiai ji laimingai grąžinta į Lietuvą.
Vis dėlto apie daugybę atvejų nesužinoma, o kartais, net kai sužinoma, tai nebūna
klasifikuojama kaip prekyba žmonėmis. Kaip pasakojo Ispanijoje su prekybos žmonėmis
bylomis dirbantis lietuvis advokatas Mantvydas Bucys, kai kada klasifikuoti nusikaltimo kaip
prekybos žmonėmis neužtenka įrodymų.
Jo aiškinimu, veika klasifikuojama kaip prekyba žmonėmis būna tuo atveju, jei žmogus yra
apgaunamas, siūlomos geros darbo sąlygos, kurių nėra, vyksta žmogaus pervežimas,
gabenimas, priėmimas ir įdarbinimas.
„Be žmogaus pervežimo ar gabenimo, nėra prekybos žmonėmis nusikaltimo. Gali būti
įvardijama kaip nelegalus sulaikymas, išnaudojamas ir pan., bet ne prekybos žmonėmis
nusikaltimas“, – sakė jis ir pateikė pavyzdžių, kai Ispanijoje dėl prekybos žmonėmis nebuvo
nubausti nusikaltimo organizatoriai, nes, pavyzdžiui, auka žinojo, kur ir kokio darbo atlikti
vyksta.
Tokie atvejai sufleruoja, kad nukentėjusiųjų gali būti ir kur kas daugiau, negu skelbiama
oficialiai.
Sesers išgelbėti nepavyko
Diskusijoje savo patirtimi pasidalyti sutiko Italijoje gyvenanti Gintarė Raguckaitė, kurios
sesuo Giedrė buvo nužudyta Airijoje, kaip įtariama, mėginant ją įtraukti į prostitucijos tinklą.
Nors mergina pradingo jau daugiau nei prieš trejus metus, kūnas taip ir nebuvo rastas, o
tyrimas vis dar vyksta.
G. Raguckaitė sakė, kad šeima džiaugiasi bent tuo, jog pavyko pasiekti, kad bylos statusas
būtų pakeistas į nužudymo. Anot tautietės, sesers paieška buvo įstrigusi biurokratijos
labirintuose, tad jos ieškoti ji su artimaisiais ėmėsi patys.
„Visą tyrimą pradėjome mes, šeima, ir Giedrės draugai. Tėtis buvo nuėjęs į Lietuvos policiją,
kai ji dingo, bet jos tarptautinė paieška nebuvo pradėta. Tėčiui vėliau buvo paaiškinta, kad
įsivėlė kažkokia biurokratinė klaida.
Paskutinį kartą Giedrė paskambino tėčiui pasveikinti su gimimo diena 2018-ais birželio 30.
Su Giedrės geriausiomis draugėmis pradėjom naršyti jos socialinius tinklus“, – pasakoja ji.
G. Raguckaitė sako pagalbos kreipusis ir į Airijos lietuvių bendruomenę, joje surado žmogų,
padėjusį išjudinti reikalus su policija.
„Viena mergina iš Airijos lietuvių bendruomenės nuėjo į policiją ir parašė mano vardu
pareiškimą. Po to biurokratiniai reikalai šiek tiek pajudėjo, policijai pateikėm beveik viską,
nes per socialinius tinklus radom visas detales, darbdavius, paskutines akimirkas“, – skaudžia
istorija dalijasi moteris.
Pasak jos, atsirado ir įvykio liudininkė, kuri viską matė. Nors iš pradžių, kaip neslepia G.
Raguckaitė, ji kaltino liudininkę nepaskambinus ir neiškvietus greitosios pagalbos, vėliau
suprato, kad žmonės tokioje situacijoje būna įbauginti.
„Dabar suprantu, kaip gyvena kai kurie mūsų tautiečiai kai kuriuose regionuose Airijoje. Visi
turime šeimas, artimuosius, kai kada bijoma prašyti pagalbos. Nuoširdžiai dėkoju tai
liudininkei, nes jos dėka bent žinome, kad Giedrės tikrai nebėra“, – kalbėjo ji ir sakė, jog taip
pat žino, kad sesers kūnas taip ir nebus rastas.
Moteris pasakoja, jog kurį laiką išgyveno tikrą košmarą. Jos ir artimųjų pastangomis sukeltos
trijų šalių policijos pajėgos, istorija pasakota didžiausiuose šalies dienraščiuose. Kartą ji sako
sulaukusi skambučio, pašnekovas prisistatė esantis iš kriminalinio pasaulio ir siūlė už tam
tikrą sumą „susitvarkyti“ su sesers žudikais.
„Buvo baisu gyventi tokiomis sąlygomis“, – neslepia G. Raguckaitė.
Ji taip pat paneigia įsitikinimą, kad į tokias pinkles pakliūva tik prastos finansinės padėties,
neišsilavinę žmonės. Jos sesuo, pasak moters, kalbėjo puikia anglų kalba, turėjo aukštąjį
išsilavinimą, daug keliavo.
„Bet kuriam iš mūsų gali atsitikti, gal tiesiog likimas“, – svarstė ji ir patarė vos dingus
asmeniui iš karto skubėti ieškoti pagalbos, ir kuo greičiau.
Vertė auginti marihuaną
Diskusijoje dalyvavo ir policijos atašė Jungtinėje Karalystėje Linas Pernavas. Jam, einant šias
pareigas, taip pat yra tekę išgirsti ne vieną lietuvio, nukentėjusio nuo prekybos žmonėmis,
istoriją. Viena jų jis pasidalijo ir renginyje.
Rimo (vardas pakeistas) gyvenimas nebuvo lengvas. 2007-aisiais mirė tėtis, tad jis liko
gyventi su mama, dviem vyresnėmis sesėmis ir broliu. Mama sunkiai susirgo, seserys išvyko į
užsienį, o brolis ėmė piktnaudžiauti alkoholiu, todėl Rimas, dar būdamas nepilnametis,
turėjo susirasti darbų, kad galėtų pragyventi.
Baigęs 10 klasių susirado paprastą, minimaliai apmokamą darbą, tačiau galiausiai situacija
privedė prie to, kad jis nusprendė darbo ieškoti užsienyje. Pats ėmė dėti skelbimus apie
ieškomą darbą ir netrukus sulaukė skambučio iš neprisistačiusio asmens, šis pasiūlė susitikti
dėl darbo.
Kaip pasakoja L. Pernavas, susitikus mieste su tuo žmogumi, Rimui buvo pasiūlytas darbas
Anglijoje, lietuviškoje įmonėje. Kai šis sudvejojo, kad ne tik nemoka anglų kalbos, bet ir
neturi pinigų ten nuvykti, darbą siūlęs žmogus pasakė nesirūpinti, esą viskas bus
suorganizuota, bus suteiktas apgyvendinimas, o jis sumokėti galės, kai užsidirbs.
„Po savaitės paskambino kitas, tas būsimas darbdavys. Pasakė, kad sutartą dieną išvykstam į
Angliją. Ten atvažiavo sunkvežimis, vairuotojas pasakė, kad nuveš į JK. Pakeliui vairuotojas
pirko ir maisto, ir atsigerti“, – dėsto L. Pernavas.
Atvykus į Angliją ir įsikūrus, kitą dieną Rimo buvo paprašyta dokumentų, neva, kad būtų
įdarbintas, o vėliau atimtas ir telefonas. Tada jam pristatytos ir darbo sąlygos: teks auginti
„žolę“. Pabandęs sakyti, kad nenori to daryti, sulaukė atsakymo, kad turės, jei nori atgauti
telefoną, dokumentus ir kada nors grįžti į Lietuvą.
Rimas dar kažką bandė aiškinti, sulaukė smūgio į galvą, o tada buvo stipriai suspardytas.
Name jis praleido apie 2 mėnesius, turėjo tvarkyti namus, daryti valgyti. Niekur išeiti
negalėjo, langai užkalti, uždaryti, be to, jo niekada nepalikdavo vieno – būdavo arba jį
„įdarbinęs“ žmogus, arba jo patikėtinis anglakalbis.
Po kiek laiko Rimas buvo nugabentas į kitą namą, kuriame buvo kanapių plantacijos. Jam
liepta užsirašyti dienos grafiką, ką kelintą valandą daryti, ką įjungti, išjungti ir kt. Su niekuo
tame name bendrauti neleido. Iš savo aukšto į kitus kambarius išeiti negali. Gavo tik
telefoną, bet ne savo. Su belaidžiu ryšiu – jei lieka laiko, kad kokį filmą pažiūrėti galėtų.
Kaip pasakoja policijos atašė, pirmas dalykas, kurį darė Rimas, tai pabandė susisiekti su sese.
Tačiau jo „darbdavys“ tai iškart pastebėjo, Rimą žiauriai sumušė ir prigrasino, kad jei dar
kartą iškrės ką nors panašaus, jam bus sulaužytas stuburas. Tačiau per visą laiką, kiek ten
praleido, Rimas būdavo mušamas ir be priežasties.
„Maždaug po dviejų mėnesių, tiksliai laiko neatsimena, jis pamatė pirmą žmogų, atvykusį į tą
namą, atvykusį pas tariamą darbdavį. Jie išėjo į kiemą pasišnekėti ir, matyt, per klaidą paliko
atrakintas duris. Rimas suprato, kad tai, turbūt, vienintelis šansas ir nežinia, kada bus kitas
šansas, nubėgo į kitą aukštą, žinojo, kur padėti dokumentai.
Čiupo savo asmens tapatybės kortelę, kiek ten buvo pinigų, pirmą pasitaikiusį ne savo
telefoną ir išbėgo pro duris. Bėgo vidiniais kiemais, pro krūmus, vengė takų, kelių. Pribėgęs,
kaip pasakojo, prie nedidelės parduotuvės, jis, angliškai nemokėdamas, paprašė
paprasčiausiai „SIM card“, – pasakojo L. Pernavas.
Galiausiai Rimui pavyko atsidurti pas JK gyvenantį draugą, šis, išklausęs istorijos, patarė
kreiptis į Lietuvos ambasadą. Čia jam buvo parūpintas laikinas būstas, policija pradėjo tyrimą
tiek Lietuvoje, tiek JK. Vis dėlto istorija dar nebaigta, o tyrimas vis dar vyksta.
Nukenčia ne tik moterys
Policijos atašė teigimu, kai kalbama apie prekybą žmonėmis, įprasta galvoti apie moteris,
ypač kai kalbama apie seksualinį išnaudojimą. Vis dėlto Lietuvos statistika rodo, kad nors
paskutinius porą metų nukentėjusių moterų buvo kiek daugiau, įprastai vyrų ir moterų
skaičius apylygis.
„Vyrai dažniau išnaudojami priverstiniam darbui. Minėta istorija – ir priverstinis darbas, ir
nusikaltimas“, – sakė jis.
Aktyvistė, Ispanijos lietuvių bendruomenės narė Ieva Čekuolytė, kalbėdama apie savo patirtį
padedant nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiems asmenims, pasakojo, kad iš tiesų ši
problema yra opi ne tik tarp lietuvių, pavyzdžiui, Ispanijoje dažnai darbus atlieka žmonės iš
trečiųjų šalių. Ir tai gali būti arčiau mūsų, nei pagalvojame.
„Galbūt visi esame naudojęsi vergų darbu, patys to nežinodami, pavyzdžiui, grožio salonuose
vietnamietės, būna, miega tame pačiame salone ant grindų“, – savo įžvalgomis dalijosi ji.
I. Čekuolytė taip pat pristatė programėlę „Raktas“, skirtą vykstantiems dirbti į užsienį bei jų
artimiesiems. Programėlėje keletu kalbų pateikiama informacija apie prekybą žmonėmis,
taip pat informacija, kur kreiptis nukentėjus.
„Įrankis skirtas potencialioms aukoms ir jų artimiesiems šviesti, kaip atpažinti verbavimą ir
taip toliau, o vieno mygtuko paspaudimu telefonu galima pasiekti pagalbą visą parą“, –
pasakojo ji.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad svarbiausia yra šviesti jaunimą, pasakoti apie galimas grėsmes,
taip pat ugdyti kritinį mąstymą, nes daugumos situacijų užduodant tinkamus klausimus būtų
galima išvengti.
Visą parą veikia nemokama pagalbos linija 8 800 91119 nukentėjusiems nuo prekybos
žmonėmis Lietuvoje ar užsienyje. Į nemokamą pagalbos liniją gali kreiptis asmenys galimai
nukentėję ar nukentėję nuo prekybos žmonėmis, asmenys, norintys gauti informacijos ar
pasikonsultuoti apie prekybą žmonėmis, institucijos/ organizacijos/ bendruomenės/
ambasados ar tretieji asmenys (pranešėjai) ir kiti turintys informacijos apie galimą prekybos
žmonėmis atvejį.