Neringa Budrytė
Prekyba žmonėmis, dažnai vadinama šiuolaikinės vergovės forma, ne veltui apibrėžiama
kaip nusikaltimas, neturintis sienų. Naujausi duomenys rodo, kad vis plačiau naudojamos
šiuolaikinės technologijos, augantys nelegalios migracijos srautai ir net pandemijos
sukelta krizė sukuria naujus pavojus ir iššūkius su kuriais susiduria visos ES šalys. Dažnai ši
sudėtinga problema lieka šešėlyje dėl įvairių priežasčių: informacijos trūkumo, aukų
baimės prabilti, nusikaltėlių nebaudžiamumo. Su įvairiomis prekybos žmonėmis formomis
yra susidūrę ir Italijos lietuviai. Anksčiau pavojus papulti į prekybos žmonėmis spąstus
grėsė ieškantiems nelegalaus darbo Italijos žemės ūkyje. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą
ir atsivėrus darbo rinkai, situacija ženkliai pagerėjo. Tačiau asociacijoms, kovojančioms su
prekyba žmonėmis, didelį nerimą kelia nusikaltimai susiję su seksualiniu moterų ir
nepilnamečių merginų išnaudojimu.
Europos Komisijos metų pradžioje paskelbtoje ataskaitoje surinkti duomenys rodo, kad
2017-2018 bendrijos šalyse buvo pranešta apie 14 145 prekybos žmonėmis aukas, iš kurių
didžioji dalis, net 72 proc., buvo moterys ir mergaitės. Tos pačios ataskaitos duomenimis
Italija tarp ES šalių užima antrąją vietą pagal aukų skaičių (1988). Daugiau buvo
užregistravusi tik Prancūzija (2846). Į prekeivių žmonėmis spąstus Italijoje dažniausiai
pakliūna moterys.
Italijos vidaus reikalų ministerija kovą paskelbė naujausią išsamią kriminalinę prekybos
žmonėmis analizę, kurioje apžvelgiamas pastarasis 2016-2020 metų laikotarpis. Analizėje
atskleidžiama, kad prekyba žmonėmis yra nusikaltimas neturintis sienų. Tiek tarp aukų, tiek
tarp nusikaltimo organizatorių ir vykdytojų yra įvairių šalių piliečių. Dažnai jie veikia keliose
šalyse, todėl šie nusikaltimai tampa labai sunkiai išaiškinami.
Lietuva šioje prekybos žmonėmis analizėje nėra minima, tačiau teigti, kad Lietuvos piliečiai
su šia problema Italijoje nėra susidūrę būtų neteisinga.
„Pelningiausios rinkos, kuriose išnaudojamos prekybos žmonėmis aukos (dažnai ir
nepilnamečiai), yra: seksualinė, darbo (daugiausia žemės ūkio, statybos, gamybos ir viešojo
maitinimo sektoriuose), elgetavimo, taip pat neteisėtos veiklos (pvz., prekybos narkotikais,
vagystės ir pavogtų prekių realizavimas). Šalies teritorijoje atlikti policijos tyrimai parodė,
kad tautybės, aktyviausiai veikiančios prekybos žmonėmis srityje, yra: Nigerijos piliečiai, po
jų rumunai, italai ir albanai.
Kalbant apie tą patį laikotarpį, labiausiai pasikartojančios minėtų nusikaltimų aukų tautybės
yra: Nigerijos, po jų eina rumunai ir italai. Statistiniai duomenys taip pat rodo, kad negalima
neįvertinti nepilnamečių aukų procento“, – rašoma Vidaus reikalų ministerijos paviešintoje
ataskaitoje.
Seksualinis išnaudojimas egzistuoja
Lietuva šioje prekybos žmonėmis analizėje nėra minima, tačiau teigti, kad Lietuvos piliečiai
su šia problema Italijoje nėra susidūrę būtų neteisinga. Šalies žiniasklaidoje būta ne vieno
pranešimo apie prostitucijos tinkluose atsidūrusias ir seksualinį išnaudojimą patyrusias
lietuves.
Vienas paskutiniųjų atvejų – Italijoje plačiai nuskambėjusi žinomo verslininko Alberto
Genovese byla, kurioje buvo paminėta ir galimai brutalią seksualinę prievartą patyrusi
lietuvė. Prabangių vakarėlių organizavimu garsėjęs A. Genovese, kurio turtas vertinamas
beveik 200 milijonų eurų, buvo sulaikytas pernai lapkritį. Jam pateikti įtarimai merginos
pagrobimu ir žiauriu prievartavimu, apsvaiginus didžiulėmis narkotikų dozėmis. Modeliu
dirbanti 18-etė pareigūnams liudijo, kad viename apartamentų kambaryje ji per prievartą
buvo laikoma ir išnaudojama daugiau kaip parą, kol sugebėjo ištrūkti.
Vėliau į teisėsaugą kreipėsi dar viena panašią prievartą patyrusi mergina. Nuslėptoms
istorijoms pradėjus kilti į viešumą, prievartavimo bylą atidžiai sekančią Italijos žiniasklaidą
pasiekė liudijimas, kad tarp milijonieriaus prievartos aukų galėjo būti ir modelis iš Lietuvos.
Nuolatine minėtų vakarėlių dalyve prisistačiusi Kristina – modelis iš Rusijos – viešai pasakojo,
kad kartu su lietuve prieš porą metų lankėsi A. Genovese priklausančioje viloje Ibizos saloje.
Ji atskleidė, kad tris merginas, tarp kurių buvo dvi lietuvės, į vilą atvežė modelių ieškotojas.
Vėliau lietuvė esą dingo ir nepasirodė net kelias paras. Po to, kai likusi kompanija jos
pasigedo, mergina buvo rasta miegamajame tokios būklės, kad jai norėta kviesti greitąją.
Tačiau niekas neiškvietė nei greitosios, nei policijos pareigūnų.
Italijos žiniasklaida minėtą merginą Lietuvoje pavasarį surado. Ji pati pavirtino patyrusi
smurtą, tačiau prisipažino tuomet neišdrįsusi kreiptis pagalbos.
„Kambaryje buvo lėkštė pilnutėlė kokaino. Aš nenorėjau jo vartoti, bet jis mane vertė.
Pradėjo darytis piktas. Aš išsigandau, pagalvojau, kad jis man suduos. Jis norėjo priversti
mane užsiimti oraliniu seksu. Maldavau jo liautis, bet jis manęs neklausė“, – anglų ir lietuvių
kalbomis pasakojo lietuvė, kurios veidas buvo uždengtas, o tapatybė neįvardinta.
Įspėja apie pavojų
Ši istorija liudija kelis dalykus. Visų pirma, kad apie patirtą seksualinę prievartą aukos
nesiryžta garsiai prabilti bijodamos visuomenės pasmerkimo. Taip pat atskleidžia į kokius
pavojingus spąstus gali būti įviliojamos jaunos merginos. Lietuvoje žinomas modelių agentas,
garsiai agentūrai „Baltic Model Management“ anksčiau vadovavęs Massimo Parisi įspėja,
kad šiais laikais pasitaiko daug fiktyvių užsakymų, kur merginų ieškoma ne fotosesijoms ar
kolekcijų demonstravimui, bet eskorto paslaugoms.
„Modelių agentūros užverstos prašymais atlikti fiktyvius darbus, kad būtų patenkinti tam
tikrų magnatų interesai, nesvarbu kokios jie tautybės. Yra organizuojami fiktyvūs darbai ir
agentūros juos priima, nes taip gauna pinigų. Deja, bet yra agentūrų, kurios tai daro. Aš
neleisdavau keliauti vienoms merginoms, jei joms nebūdavo suėję 16 metų, iki tol tik su
tėvais. Labai lengva apgauti merginą, ypač, jeigu ji jaunutė ir neturi šeimos užnugaryje. Labai
lengva joms pasakyti – tai mano draugas, gali pasitikėti“, – apie gresiančius pavojus atvirai
kalba ilgus metus modelių agentūrai vadovavęs M. Parisi.
Nusikaltimai sunkiai tiriami
Prekybos žmonėmis tema itin skaudi Italijoje daug metų gyvenančiai lietuvei Gintarei
Raguckaitei. Itin artimas Gintarei žmogus – sesuo Giedrė – 2018 m. vasarą netikėtai dingo
Airijoje, Dundalko mieste. Jaunos, išvaizdžios merginos iki šiol niekas nerado. Mįslingą bylą
tirianti Airijos teisėsauga narplioja keletą kraupaus nusikaltimo versijų. Pagrindinė jų –
nužudymu pasibaigęs bandymas per prievartą Giedrę, kuriai tuomet buvo 30 metų, įtraukti į
prekybos žmonėmis, tiksliau prostitucijos, tinklą.
„Taip, viena iš policijos prielaidų, kodėl mano sesuo buvo nužudyta, yra ta, kad ją buvo
norėta įtraukti į prostitucijos tinklą. Ir nors nuo to laiko praėjo jau daugiau nei treji metai,
tyrimas vis dar vyksta. Deja, kūnas kol kas nėra rastas, bet pasiekta nors tai, kad bylos
statusas pakeistas į nužudymo. Visą tyrimą pradėjome mes – šeimos nariai ir Giedrės
draugai – asmeniškai. Nors mano tėtis, invalidas ir našlys, sesei pradingus buvo nuėjęs į
Lietuvos policiją kelis kartus (Giedrė juk Lietuvos pilietė), bet jos tarptautinė paieška taip ir
nebuvo pradėta. Vėliau jam buvo paaiškinta, kad įsivėlė kažkokia biurokratinė klaida“, –
pasakoja sesers paieškomis asmeniškai besirūpinusi lietuvė.
1,2 nuotr.
Italijoje gyvenati G. Raguckaitė (kairėje) pati ėmėsi ieškoti informacijos apie Airijoje
pradingusią seserį G. Raguckaitę. Nuotraukos iš asmeninio archyvo.
Šeima Giedrės balsą paskutinį kartą girdėjo tuomet, kai ji paskambino Kaune gyvenančiam
tėčiui pasveiktini su Tėvo diena. Pradingus seseriai, Italijoje gyvenanti G. Raguckaitė su
Giedrės geriausia drauge Gedvile pačios ėmėsi po kruopelytę rinkti visą informaciją ir ieškoti
bent kažką žinančių liudininkų.
„Taip, viena iš policijos prielaidų, kodėl mano sesuo buvo nužudyta, yra ta, kad ją buvo
norėta įtraukti į prostitucijos tinklą. Ir nors nuo to laiko praėjo jau daugiau nei treji metai,
tyrimas vis dar vyksta“, – G. Raguckaitė.
Merginoms labai padėjo socialiniai tinklai. Ledai pajudėjo po to, kai viena išdrįsusi prabilti
liudininkė papasakojo mačiusi leisgyvę merginą namuose su dviem vyrais ir pati ją bandė
gaivinti. Liudininkės teigimu, vyrai mirštančią merginą prievartavo, o vėliau išnešė iš namų
nežinoma kryptimi.
Artimieji sulaukia grasinimų
Įtariamieji nusikaltimu, abu Airijos lietuviai, buvo surasti. Vienas jų šiuo metu Airijos kalėjime
atlieka bausmę už kitus nusikaltimus, antrasis nusižudė. G. Raguckaitė sako nebenorinti
leistis į siaubo filmą primenančios istorijos, kurią ne kartą plačiai aprašė tiek Lietuvos, tiek
Airijos žiniasklaida, detales. Bandydama išsiaiškinti tiesą, mergina sulaukė ir atvirų
grasinimų, ir dingusių žmonių artimųjų laiškų.
„Sulaukiau šimtų laiškų iš šeimų, kurios išgyvena panašias situacijas. Iš įvairių pasaulio šalių.
Kai kurie netgi buvo pasipiktinę, kodėl Giedrės ieško, o jų sūnaus – ne. Tiesa, kad dauguma
bylų taip ir lieka net nepradėtos. Bet aš su Giedres drauge labai kovojau, visais įmanomais
metodais. Man tai kainavo daug sveikatos. Įsivaizduokit, paskambina žmogus 3 valandą
nakties ir sako: „Tie gaidžiai norėjo parduoti tavo seserį, bet ji nesutiko“. Arba parašo, kad
mano sesuo buvo pastebėta apsvaigusi kažkokiame viešnamyje Vokietijoje.
„Tai, kas atsitiko mano seseriai, galėjo nutikti ne vienai moteriai, net ir pačiai atsargiausiai“,
– G. Raguckaitė.
Arba dar baisiau – paskambina per pažįstamus iš Kauno šešėlinio pasaulio ir pasiūlo padėti
susidoroti su įtariamaisiais už tam tikra sumą. Arba grasina man, liepia nebekalbėti,
nebesikišti. Maždaug metus tokie dalykai buvo kasdienybė, – prisimena iki šiol nerastos
Giedrės sesuo. – Dabar vienas iš įtariamųjų sėdi kalėjime už kitus nusikaltimus. Kitas
nusižudė. Ne vienas žmogus man rašė, kad yra nukentėjęs nuo šių asmenų, bet kalbėti viešai
bijo. Buvo skaudu, kad nusižudžiusio įtariamojo žmogžudyste šeimai buvo renkamos aukos,
jis buvo garbingai palaidotas. O mes, nukentėjusieji, niekada neprašę jokios pagalbos, net
negalime palaidoti savo sesers, nes puikiai žinome, kad kūnas niekada neatsiras.“
Italijos lietuvė įsitikinusi – atsidurti jos sesers vietoje galėjo bet kuri mergina. Prekyba
žmonėmis ne veltui priskiriama tokiems nusikaltimams, kur laiku atpažinti tykančią grėsmę
ne visada įmanoma.
„Tai, kas atsitiko mano seseriai, galėjo nutikti ne vienai moteriai, net ir pačiai atsargiausiai.
Mano sesuo turėjo viską, bet mes anksti netekome mamos, ji išgyveno psichologiškai sunkų
gyvenimo etapą, norėjo gyventi lengviau, paprasčiau. Būtent dėl to ji atvyko į Airiją, ten
įsidarbino oficialiai, nors dirbo paprastą darbą. Ji tikrai nebuvo naivi, tobulai kalbėjo anglų
kalba, padėdavo kitiems lietuviams biurokratiniais klausimais, turėjo aukštąjį socialinių
mokslų išsilavinimą. Gal tai tiesiog likimas? Mes ją labai mylėjome. Kaip ir visi, kurie ją tikrai
pažinojo“, – sako Italijoje gyvenanti G. Raguckaitė.
Aukomis manipuliuojama
Italijos vidaus reikalų ministerijos paviešintoje analizėje teigiama, kad tarp aukų, kurios
įtraukiamos į prostitucijos tinklus, dažniausiai yra labai jaunos moterys iš neturtingų šeimų ir
(arba) išgyvenusios smurto šeimoje situacijas. Pastebima, kad jas verbuojant centrinį
vaidmenį gali užimti ir asmenys iš artimos aplinkos, tai yra, su auka susiję draugystės, tam
tikro giminystės laipsnio ar net sentimentaliais ryšiais, pvz., pasitikėjimą įgijęs vaikinas, kuris
skatina auką palikti savo šeimą, o tada tampa jos išnaudotoju.
Išnaudojimui pasirinktas aukas užverbavus ir jas perkėlus, jei reikia, į kitą šalį, nusikaltėliai,
naudodami izoliaciją ir prievartą (fizinę ar psichologinę), jas įtraukia į tokį išnaudojimo ir
prievartos ratą, iš kurio ištrūkti vėliau tampa labai sudėtinga.
Analizėje teigiama, kad iš prekybos žmonėmis aukų liudijimų dažnai paaiškėja faktas, jog jie
pradėjo kelionę tikėdamiesi užsienyje rasti geresnį gyvenimą.
Minėtoje analizėje pabrėžiama, kad prekybos žmonėmis aukos dažnai patiria įvairius
įtikinėjimo ir spaudimo metodus, net pavergimą, dokumentų vagystes, grasinimą kerštu ir
smurtu (taip pat nukreiptu ir į šeimos narius), taip pat mušimą, kankinimus, seksualinį
smurtą, kartais psichologinis spaudimas joms daromas pasitelkiant ir įvairius juodosios
magijos ritualus (voodoo arba ju ju), siekiant aukas įbauginti ir terorizuoti.
Daug dėmesio dokumente skiriama nelegaliai imigracijai, atkreipiant dėmesį, kad nelegaliai
atvykusius asmenis ne visada lengva atskirti nuo prekybos žmonėmis aukų. Nors šie du
reiškiniai nebūtinai persidengia, visgi dažnai yra glaudžiai susiję. Analizėje teigiama, kad iš
prekybos žmonėmis aukų liudijimų dažnai paaiškėja faktas, jog jie pradėjo kelionę
tikėdamiesi užsienyje rasti geresnį gyvenimą.
Nelegalaus darbo spąstai
Tokius faktus patvirtina ir prieš kelis dešimtmečius į Italiją darbo ieškoti vykusių lietuvių
pasakojimai, atskleidžiantys, kad iki Lietuvos įstojimo į ES nelegalaus darbo pinklėse atsidūrę
lietuviai dažnai buvo išnaudojami Italijos žemės ūkyje.
Rengiant šį straipsnį, portalo ITLIETUVIAI.IT redakciją pasiekė ne vienas liudijimas iš praeities
apie lietuvius, kurie būdavo autobusais vežami į pietų Italiją žemės ūkio darbams. Kartais iš
jų būdavo atimami dokumentai, o norintys palikti nelegalaus darbo vietą žinojo, kad už tai
gali grėsti mirtis.
„Tai nebuvo oficialu, visi buvo nelegalai. Mus net įspėdavo bėgti iš laukų, jei atvažiuoja
Guardia Di Finanza ar karibinieriai, kad nebūtų baudos šeimininkui“, – M. Lučka.
Apulijos regione gyvenantis Mindaugas Lučka pasakoja į Italiją su draugais atvykęs 2003-
aisiais. Į nuotykį lietuviai leidosi neturėdami jokio konkretaus plano. Tačiau atvykę
nusprendė čia pasiieškoti darbo. Tuomet jiems buvo pasakyta, kad nelegalų niekas nepriims
ir kad vienintelė išeitis bandyti laimę Apulijoje, Foggia provincijoje, kur plačiai išvystyta
žemdirbystė, o darbo jėgos nuolat trūksta. Pirmasis lietuvio darbas buvo skinti laukuose
smidrus į dieną gaunant 35 eurus nuo kurių 10 eurų tekdavo nelegalaus darbo suradėjams.
Italijos žemės ūkyje dirbęs M. Lučka. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
„Tai nebuvo oficialu, visi buvo nelegalai. Mus net įspėdavo bėgti iš laukų, jei atvažiuoja
Guardia Di Finanza ar karabinieriai, kad nebūtų baudos šeimininkui. Mes pradėjome dirbi.
Ten laukuose pilna tokių apleistų namų Musolinio laikų statybos. Į bet kurį namą, kaip
sakoma, galėjai įsimesti. Be langų, be durų, kartais ir stogo nebuvo. Antklodes turėjome, tai
ir miegojome tuose namuose ant žemės pasidėję, laužą susikūrę. Ten gi nebuvo nei elektros,
nei vandens. Prausdavaisi su vandeniu, kuris buvo laukuose, laistymo sistemose. Valgyti ant
laužo pasišildydavome.
Vėliau susipažinome su vienu kauniečiu, kuris Italijoje jau gyveno ilgiau. Jis mokėjo itališkai,
o mes turėjome mašiną. Netrukus jis apsigyveno su mumis, nes jam buvo patogu. Vieną
kartą nutiko taip, kad mes išėjome į miestą, o jis pasiliko. Grįžtam vakare ir žiūrime, kad jo
nebėra. Iš karto žinojome, kad bus pavogti ir mūsų pinigai, kuriuos slėpėme tam name“, –
tykojusius pavojus prisimena šiuo metu Italijoje ne vieną verslą turintis lietuvis.
Pagalbos sulaukti sunku
Pasak M. Lučkos, pinigus pavogęs tautietis vėliau juos apšmeižė, dėl to buvo sudegintas jų
automobilis, tačiau skųstis nebuvo kam, nes pareigūnai į imigrantų skundus tuomet nė
nesigilindavo. Darbą buvo galima rasti prisistačius į degalinę, kur visi atvykėliai laukdavo
pasiūlymų iš vietinių žemdirbių. Kitas būdas – kreiptis į vadinamuosius kaporalus. Tokiose
nelegaliose darbo biržose tarifas už darbo suradimą tuomet esą siekė nuo 300 iki 500 eurų.
Dažniausiai tuo užsiimdavo ukrainiečiai, lenkai ir atvykėliai iš Šiaurinės Afrikos šalių.
Lietuvis prisimena ne vieną atvejį, kuomet žmonės buvo tiesiog atvežti ir palikti likimo valiai
arba dirbo už dyką, saugomi ginkluotų asmenų.
„Dirbant laukuose, kur skyniau pomidorus, nutiko toks atvejis. Iš Lietuvos, tiksliau Šiaulių,
Radviliškio pusės, buvo surinkti žmonės, kurie, sumokėję nemažus pinigus kažkam už darbo
suradimą, norėjo atvažiuoti į Italiją padirbėti laukuose. Maždaug apie 50 žmonių buvo
atvežti autobusu ir paleisti tiesiog prie tilto netoli mūsų. Paleisti ir palikti grynai po tiltu, neva
ateis darbdavys pasiimti.
Man kažkas pasakė, kad tai – mano tautiečiai. Jiems reikėjo padėti, todėl tuomet
apgyvendinome, suradome darbus, – akivaizdžius žmonių išnaudojimo atvejus prisimena M.
Lučka. – Dar kitas atvejis, kur tikrai buvo prekybos žmonėmis atvejis, nutiko apie 2007-
uosius metus. Prižadėjus aukso kalnus, dirbti į laukus buvo atvežti žmonės iš Lenkijos. Buvo
surinkti jų pasai ir jie gaudavo tik pavalgyti. Kad nepabėgtų ir už dyką dirbtų, juos saugodavo
su ginklais ir šunimis. Vėliau vienam jų pavyko ištrūkti, atvažiavo pareigūnai ir tą tinklą
išardė“, – prisimena M. Lučka.
„Maždaug apie 50 žmonių buvo atvežti autobusu ir paleisti tiesiog prie tilto netoli mūsų.
Paleisti ir palikti grynai po tiltu, neva ateis darbdavys pasiimti“, – M. Lučka.
Pašnekovo teigimu, žmonių išnaudojimo problema Italijoje, ypatingai žemės ūkyje, vis dar
aktuali. Tačiau Lietuvai 2004-aisiais tapus ES nare ir atsivėrus darbo rinkai, lietuvių,
dirbančiomis vergiškomis sąlygomis, iš karto pradėjo mažėti.
„Kai Lietuva tapo ES nare aš jau dirbau viešbutyje. Pirmus metus negalėjome dirbti iš karto,
dar reikėjo turėti leidimą gyventi, nes darbo rinka iš karto neatsivėrė – tik sienos. Man
sutvarkė popierius ir jau tuomet dirbau legaliai“, – sako Italijoje beveik 20 metų gyvenantis
lietuvis.
Nusikaltimai lieka užribyje
Nors Lietuva Italijoje nėra išskiriama kaip šalis, kurios piliečiai papuola į prekybos žmonėmis
spąstus, Lietuvoje veikiančio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI)
vadovė Kristina Mišinienė pabrėžia, kad oficialiai skelbiami duomenys gali neatskleisti
situacijos sudėtingumo ir tikrųjų prekybos žmonėmis mastų. Pasak pašnekovės, Italija dėl
įvairių priežasčių visada buvo šalis, traukianti prekeivių žmonėmis dėmesį, ypač užsiimančius
prostitucijos, nelegalaus darbo, prekybos narkotikais organizavimu.
„Tiek mūsų kolegos iš nevyriausybinio sektoriaus Italijoje, tiek mūsų centras tiesiogiai yra
susidūrę su atsiviliotomis lietuvaitėmis į prostituciją Italijoje. Ne viena jų buvo smarkiai
psichologiškai traumuota, išnaudojimo eigoje tapusi priklausoma nuo narkotikų. Žinome
istorijų, kai moterys „aukštesnio lygio“ viešnamiuose būdavo greitai nualinamos, susirgdavo
įvairiomis ligomis, vėliau atsidurdavo gatvėje, iš kurios išsivaduoti labai sunku, suteneriai
pardavinėja ir vos paeinančias moteris“, – atskleidžia K. Mišinienė.
Pagalbą prekybos žmonėmis aukoms teikiančios organizacijos vadovė pabrėžia, kad šie
nusikaltimai dažnai lieka užribyje dėl kelių motyvų: trūksta bendradarbiavimo tarp
institucijų, informacijos kaip atpažinti prekybos žmonėmis aukas, procedūrų, padedančių
organizuoti pagalbos priemones.
„Tiek mūsų kolegos iš nevyriausybinio sektoriaus Italijoje, tiek mūsų centras tiesiogiai yra
susidūrę su atsiviliotomis lietuvaitėmis į prostituciją Italijoje. Ne viena jų buvo smarkiai
psichologiškai traumuota, išnaudojimo eigoje tapusi priklausoma nuo narkotikų“, – K.
Mišinienė.
„Taip pat drįsčiau pastebėti, jog labai reikalingas empatiškas požiūris į pačias šio sunkaus
nusikaltimo aukas, nekaltinant jų, nemoralizuojant dėl jų netinkamų, mūsų akimis,
pasirinkimų. Taip pat nesitikint, jog užtenka mums paduoti sriubos lėkštę ar kelis eurus, ir
išnaudotas žmogus bus mums labai dėkingas ir paklusnus. Kitas svarbus momentas yra ir
vietinės teisėsaugos požiūris į išnaudojamus migrantus. Lietuviai, išnaudojami žemės ūkyje,
jau minėtos moterys prostitucijoje, jaunuoliai, gaujų paversti narkotikų platintojais, – kiek jie
yra paskutiniais metais nelengvomis sąlygomis dirbančios Italijos policijos prioritetas?” –
retoriškai klausia centro vadovė.
Svarbiausia – netylėti
Ispanijos lietuvių bendruomenės, kuri praėjusiais metais vykdė prevencinį kovos su prekyba
žmonėmis projektą, pirmininkė Agneta Daukantaitė-Vansavičienė sako, kad abejingų šitai
temai yra nemažai. Daug žmonių mano, kad šie siaubingi nusikaltimai yra tolimi ir jų
nepalies; kiti įsitikinę, kad šiais laikais prekyba žmonėmis iš viso neegzistuoja.
„Auka turi gebėti identifikuoti prekybos žmonėmis požymius, o negalvoti, kad tam tikra
situacija yra norma. Tai galima pasiekti per švietimą, prevencines priemones, viešinimą“, – A.
Daukantaitė-Vansavičienė.
Pasak pašnekovės, realybę atitinkančios statistikos trūksta ir dėl kitos priežasties – prekybos
žmonėmis aukos bijo, kartais nenori pagalbos, dar kitais atvejais net neidentifikuoja savęs
kaip aukos. Todėl švietimas, neabejotinai, yra labai svarbi kovos su prekyba žmonėmis dalis.
„Bendruomenės tarpusavio ryšio stiprinimas, emociškai saugi bendravimo kultūra, kur
žmogus nebijotų klausti ar būtų išjuoktas. Kitas reikalingas faktorius – aukos sąmoningumas.
Auka turi gebėti identifikuoti prekybos žmonėmis požymius, o negalvoti, kad tam tikra
situacija yra norma. Tai galima pasiekti per švietimą, prevencines priemones, viešinimą. Kuo
trumpiau ir kuo aiškiau turime įvardyti ir skleisti informaciją, kokie yra prekybos žmonėmis
požymiai ir kur kreiptis pagalbos“, – pabrėžia A. Daukantaitė-Vansavičienė.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovės Kristinos Mišinienės
teigimu, būtent todėl labai svarbus darbas bendruomenėse ir kiekvieno indėlis nuolat
ieškant atsakymų į tai, kodėl šis baisus nusikaltimas, vadinamas XXI amžiaus vergove, vis dar
taip pelningai tarpsta šiuolaikinėje visuomenėje.
Visą parą veikia nemokama pagalbos linija 8 800 91119 nukentėjusiems nuo prekybos
žmonėmis Lietuvoje ar užsienyje. Į nemokamą pagalbos liniją gali kreiptis asmenys galimai
nukentėję ar nukentėję nuo prekybos žmonėmis, asmenys, norintys gauti informacijos ar
pasikonsultuoti apie prekybą žmonėmis, institucijos/ organizacijos/ bendruomenės/
ambasados ar tretieji asmenys (pranešėjai) ir kiti turintys informacijos apie galimą prekybos
žmonėmis atvejį.