Autorė Dovilė Vainorė, Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis projektų ir komunikacijos vadovė
Apie prekybą žmonėmis (tikslią sąvoką bei reiškinį apskritai) sužinojau pirmą kartą prieš trejus metus dirbdama vienoje organizacijoje. Tuo metu komanda pritrūko rankų parengti straipsnį bei vizualinę informaciją apie renginį, todėl į pagalbą netikėtai atėjau ir aš.
Po to renginio vėl nuklydau į kiek romantiškesnes ir estetiškiau skambančias temas bei projektus – jaunimo lyderystės, kultūrinio paveldo išsaugojimo, kartų susikalbėjimo ir kitus.
Bet apsisukus ratui praėjusių metų rudenį sulaukiau buvusios kolegės skambučio su užuomina: „Asociacija ieško skubiai žmogaus, galinčio sustygiuoti vieno didoko projekto reikalus“.
– Puiku, tai duok mano kontaktus. Jei norės – pasiskambins, – atsakiau.
Susitikusi su tuomečiu Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis (NAPPŽ) vadovu pirmą kartą sužinojau apie organizaciją, kuri vienija NVO, padedančias žmonėms atsigauti po seksualinio išnaudojimo, įtraukimo apgaulės būdu į nusikaltimų darymą, praleidusius ilgus mėnesius ar metus nelegaliomis ir vergiškomis darbo sąlygomis. Tema nepasirodė labai romantiška ir estetiška, tačiau pagalvojau: „Taigi dirbsiu su konkretaus projekto reikalais ir procesiniais dalykais. Manęs tos žmonių istorijos tikrai nepalies ir nieko sudėtingo čia nebus.“
Bet štai palietė. Ir palietė labai „įdomiu kampu“: supratau, jog mažiausiai dukart buvau pati atsidūrusi „arba-arba“ situacijose, kuriose galimai susitinka „auka“ ir „verbuotojas“.
Pirma istorija
Po taikomosios sociologijos magistro studijų pirmojo kurso išvažiavau studijuoti į Švediją pagal Erasmus mainų programą. Pirmas mano kartas vykstant į užsienį be grupės ar tėvų. Kėliausi keltu iš Klaipėdos į Karlshamną. Tik atplaukusi supratau, jog sekmadienį nevažiuoja joks viešasis transportas į Lundą – miestelį, kuriame turėjau apsigyventi. Netikėtai mane, bežioplinėjančią prie autobusų stotelės, užkalbina nepažįstamas „bičas“ – lietuvis, slavišku vardu. Paklausia gal kažko ieškau ir sužinojęs, jog nežinau, kaip pasieksiu Lundą, pasisiūlo pavėžėti. Aš be abejo sutinku. Važiuojam kalbėdamiesi daugiausia apie mane: ką veikiu, kokiu tikslu atvykau į Švediją. Sėdėdama automobilyje suvokiu, jog važiuoju su nepažįstamu vyru, nežinoma man visai kryptimi (kiek ramiau pasidaro tik pamačius kelio nuorodas su užrašu LUND), neturiu su savimi telefono, o mano visi daiktai, įskaitant kuprinę su asmens dokumentu, bagažinėje. Įtampos situacijoje prideda dar ir tai, kai kelio nuorodos nukreipia aplinkeliu nuo pagrindinio kelio dėl remonto darbų. Automobiliui riedant pamiškėmis, man prasisuka tuoj-tuoj galimai įvyksiantis scenarijus: kur nors nuveš, uždarys, kankins ir apie mane nei artimieji nei jokios tarnybos taip niekada ir nebesužinos… Išvažiavo studijuoti, dingo. Taškas, daugtaškis arba tiesi linija.
Bet kadangi rašau šią refleksiją, vadinasi istorija baigėsi gerai. Pasisekė, jog patekau į sąžiningo, pagelbėti norinčio žmogaus akiratį ir automobilį: nuvežė tuo adresu, kuriuo ir turėjau nuvykti ir dar lagaminus padėjo užsinešti į trečiąjį aukštą. Dabar jau žinodama nemažai prekybos žmonėmis istorijų, suvokiu, jog tuomet buvau labai lengvai prieinamas objektas bet kokiam išnaudotojui, maniakui ar verbuotojų tinklo atstovui.
Antra istorija
Nustebinsiu parašiusi, jog ji susijusi su mano polinkiu tvarumui. Per vieną populiariausių Lietuvoje nemokamų skelbimų portalų jau keletą metų parduodu įvairius nenaudojamus daiktus – namų buities rakandus, knygas, drabužius, batus, aksesuarus. Viską, kas morališkai atgyvenę, tačiau dar puikiai tinka naudoti, dėvėti, skaityti.
Įkėlusi parduoti paprastą suknelę, sulaukiau susidomėjusios „klientės“ žinutės: „Koks tavo dydis ir apimtys?“ (ne suknelės dydis, o „mano“); „Ar ji būna prigludusi, kai dėvi?“; „Gal gali atsiųsti nuotrauką, kur tu su ja?“ Išsiunčiu asmenukę su klausimu: „Ar apsisprendėt?“ Negaunu tikslaus atsakymo. Tik dar atkeliauja papildomi klausimai: „Iš kokio tu miesto?“ Parašau miestą, apsidžiaugusi, kad jau skaičiuoja „pirkėja“, ar pigiau siųstis ar atvažiuoti pačiai pasiimti. Bet vėl sulaukiu žinutės su klausimu: „Už kiek norėtum susitikti?“ Galiausiai suprantu, jog susirašinėju ne su kliente, kurią domina suknelė, o nežinomu asmeniu, kuris siūlo pasimatymą už pinigus. Parašiau tokį nesąmoningą juokelį: „Už 2 milijonus”, prisiminusi kaip kažką panašaus kartą vakarojant su studijų draugėmis rašinėjome pažinčių tinklapio vartotojams. Taip ir užsibaigė susirašinėjimas su „suknelės pirkėja“. Matyt pasirodė per brangu.
Iki tol, kol buvau toli toli nuo prekybos žmonėmis temos ir negirdėjau istorijų, nuo kurių prasideda verbavimas, bandymas patikrinti žmonių budrumą, lengvabūdiškumą, patiklumą ar beviltiškumą, man šios dvi istorijos, atrodė tarsi kiek nejaukus prisiminti nesusipratimas ir tiek. Pirmuoju atveju – „ai, tai viskas gerai galų gale baigėsi. Bet antrą kartą tai tikriausiai nesėsčiau į nežinomo asmens automobilį“, antruoju – „artumo ir santykio kažkas ieško net daiktų pardavimo portaluose. Gerai, kitą kartą atidžiau įsiskaitysiu į „tikslinamuosius“ klausimus“.
Dabar tas buitines situacijas jau vertinu visai kitaip: nuolat transliuojame informaciją apie save – kūnas, veidas, emocija gyvame kontekste pasako daug apie mūsų pasitikėjimą savimi, saugumą, pasimetimą, beviltiškumą; tuo tarpu socialiniuose tinkluose, kitose internetinėse platformose siunčiamas žinutes bei talpinamą informaciją kiti gali interpretuoti labai įvairiai, o kas svarbiausia – beveik niekas netrukdo jiems užkalbinti ir pabandyti išprovokuoti ar patikrinti.
Gali būti ir taip, jog dabartinis mano abiejų istorijų vertinimas yra kiek „sutirštintas“ dėl informacijos gausos iš lauko, kuriame šiuo metu esu – vis girdimų pasakojimų apie tai, kokioje situacijoje išnaudoti vyrai, moterys ir vaikai pirmą kartą sutiko „verbuotoją“. Galiausiai juk abu atvejai nesibaigė dramatiškai. Tačiau vis pagalvoju apie tai, kokią istoriją šiandien pasakočiau, jei tą automobilį būtų vairavęs kitokių tikslų turintis asmuo, ieškantis naivių, kiek pasimetusių mergaičių su lagaminais stotelėse? Arba tuo metu, kai gavau pasiūlymą iš „suknelės pirkėjos“ (ar netgi kai pamačiau pažinčių tinklapyje pasimatymus už pinigus, kas, dabar jau žinau, vadinasi „sugar-dating“), man būtų reikėję labai labai greit pinigų gydymui, artimajam padėti ar dar kam nors ir būčiau parašiusi: „Gerai, susitinkam už tiek ir tiek“?
Akivaizdu, jog kiekviena istorija susideda iš mažyčių detalių ir posūkių ties kiekviena, skirtingų veikėjų ir išsitęsiusių įvykių laike ir erdvėje. Vienos istorijos taip ir lieka nieko nelėmusios, bespalvės („sėkmingai nuvežė vairuotojas pakeleivę merginą iš provincijos, ji maloniai jam padėkojo ir jie taip ir nebesusitiko dideliame mieste“ arba „įdėjau skelbimą, atsirado pirkėja tą pačią dieną, pardaviau suknelę ir nė spalvos nebeprisimenu“). Tačiau yra istorijų, kurios nutrūksta ties kažkuria grandimi: lieka neatskleistos, kai kurie tų istorijų veikėjai įrašomi į dingusių be žinios asmenų sąrašus ir kurį laiką figūruoja kriminalinių tyrėjų bloknotuose.
Kad neatrodytų mano papasakotos istorijos kažkuo ypatingai išsiskiriančios ar unikalios, pasidalinsiu projekto kolegės žurnalistės nesena patirtimi. Rengdama tyrimą apie „sugar-dating“, užsiregistravo į pažinčių tinklapį tikėdamasi suprasti, kaip tokie santykiai mezgasi. Vos jai spėjus susikurti profilį, gavo gausybę pasiūlymų susitikti už užmokestį ir kitas papildomas sąlygas. Pasikalbėti apie „sugar-dating“ patirtis pavyko jai tik su tais žmonėmis, kurie ima atlygį už santykius, t.y. „sugar-babies“. Tuo tarpu „sugar-dadies“ nebuvo linkę netgi anonimiškai dalintis savo istorijomis. Beje, labai rekomenduoju perklausyti pirmąją ir antrąją tinklalaides apie „sugar-dating“. Klausantis apima jausmas, jog dalyviai tarsi vaikščioja peilio ašmenimis, balansuodami tarp klestėjimo ir nusivylimo, tarp emocinio įsitraukimo ir vengimo prisirišti, tarp įsivaizduojamos laisvės ir sąlygos paklusti.
Kaip sociologė savo ir kitas istorijas matau taip: beveik kiekvieną akimirką susitinkame su kažkuo apsikeisti turimais resursais psichologiniame, socialiniame ir materialiame lygmenyse. Kai svarstyklių lėkštelė nusvyra maksimaliai į vieną pusę, didelė tikimybė yra patirti pavergimą ar išnaudojimą prekybos žmonėmis forma.
Kaip moteriai, kuriai „sukrito kortos“ dirbti prevencijos prekybos žmonėmis ir pagalbos asmenims, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis srityje, norisi atsitraukti nuo erdvių ir situacijų, kurios tarsi ledkalnio viršūnėlės signalizuoja galimas nepatogias ar provokatyvias situacijas. Kita vertus – nepažindama ir nepermąstydama tokių situacijų, nepažinosiu tos realybės, apie kurią kasdien kalbame su kolegomis, teisininkais, projektų partneriais ir prevencinių edukacijų dalyviais.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2023-07-21 https://taskai-ant-i.lt/2023/07/21/asmeniniai-prisilietimai-prie-prekybos-zmonemis-situaciju-subtiliai-bet-jausmas-tarsi-vaiksciotum-peilio-asmenimis/ . Nuotrauka – Dovilės Vainorės.