Dovilė Vainorė, NAPPŽ Projektų ir komunikacijos koordinatorė
Praėjusių metų rudenį buvau bebaigianti socialinės iniciatyvos „Pažadink močiutės suknelę“ parodų turą Lietuvos regionuose, kai atsitiktinai į rankas man buvo įspraustas bilietas į kitą „traukinį“, kuris vadinasi „stop trafficking in human beings (THB)“:
– Išvyksta už 1 min. Tolumoje matosi Lietuva be prekybos žmonėmis? Važiuoji kartu?
– …Aaaammmm…
– ?
– OK. Važiuojam!
Žinojau tik tiek, jog pirma „čia ir dabar“ užduotis bus suvaldyti stambų nacionalinį projektą. Iš esmės, tai – finansinis mechanizmas, užtikrinantis kompleksinės socialinės pagalbos teikimą asmenims, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis Lietuvoje, bei lietuvaičiams, sėkmingai sugrįžusiems namo iš užsienyje patirto nelegalaus įdarbinimo, seksualinio išnaudojimo, priverstinio nusikaltimų darymo ar kitų prekybos žmonėmis formų. Moterims, vyrams, paaugliams, vaikams, asmenims su negalia, netgi senukams, miestų ir regionų gyventojams. Pasirodo, jog TAI nutinka bet kam. Daugiau susibendravusi su „Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis“ narėmis lyderėmis – „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“, „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“, „Alytaus miesto moterų krizių centras“, „Moterų veiklos inovacijų centras“, „Vyrų krizių centras“, „Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras“, bei partneriais – „Ramintoja“, „Vilniaus arkivyskupijos Caritas“, netrukau sužinoti, jog vieno projekto pasiekti reikšmingiems rezultatams kovoje su prekyba žmonėmis neužtenka: nacionalinei organizacijai reikia turėti strategiją bent porai metų į priekį, būti matomai viešumoje, jos atstovai turi nepailsdami pasakoti apie valstybei bei visam Baltijos jūros regionui prekybos žmonėmis keliamus socialinius bei ekonominius iššūkius, bendradarbiaujant su žiniasklaida viešinti sudėtingus psichologinius bei teisinius procesus, kuriuos turi pereiti žmogus, turintis laimingą pasisekimą trauktis iš prekybos žmonėmis aplinkos. Sąmoningai rašau junginį „laimingą pasisekimą“, nes gal kada nors sugebėsiu užrašyti trumpai, kiek pastangų teisėsauga, NVO bei tarptautinės organizacijos turi įdėti, kad išplėštų, tikrąja ta žodžio prasme, žmogų iš organizuotų nusikaltėlių tinklų. O gal kada nors padarysime taip, kad ne tik pasakojimas, bet ir žmogaus atsigavimas bus trumpesnis, greitesnis, o prevencija suveiks greičiau nei verbuotojų vilionės?
Prieš porą mėnesių vakarojant bičiulių kompanijoje vienai pašnekovei bandžiau papasakoti, kaip atrodo mano darbo diena – gavosi sudėtingas ir ilgas monologas, su daug detalių, po kurio ji manęs vis vien paprašė patikslinti:
– Tai ką tu dirbi?
– Taigi, apibendrinant: ieškau resursų (žmonių, pinigų, integracijų su partneriais) ir padedu nukreipti juos tikslingai bei tvariai, kad prekybos žmonėmis prevenciją bei kompleksinę socialinę pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, vykdytume kokybiškiau ir rezultatyviau.
Maždaug tuo ir baigėme pokalbį apie darbus, o pašnekesys nukrypo apie kitus dalykus: keliones, laisvalaikį, žmones… Tik man pačiai kažkur iš minčių gilumos iškilo vienas klausimas: „O kaip aš asmeniškai prisidedu prie pagarbos bet kurio žmogaus teisėms? Ar ką nors galiu padaryti, kad prekybos žmonėmis rinka (Lietuvos, europinė ir globali) nesiplėstų, o siaurėtų?“ Geri atsakymai retai ateina iškart po klausimo. Atsitraukus, kelionėse – trumpesnėse ar ilgesnėse – dažniausiai juos randi netikėčiausiuose kontekstuose.
Vasario viduryje savaitei išvažiavome dirbti nuotoliu į Ispaniją, Andalūzijos regioną. Pirma stotelė buvo Malaga, o pirma čia „sumedžiota“ gera kavinė „Next level“. Turiu net tokį prietarą, susijusį su kava kelionėse: jei pirmas išgertas kavos puodelis naujame mieste man patinka, miestas ir vieta mane „nuperka“, kelionėje seksis. Natūralu, jog gerų kavos namų atmosfera prijaukina ir suteikia skaidrumo pojūtį – pasikalbi su šeima, kuri sukasi už baro: papasakoja, iš kur atsigabena pupeles ir kaip jas ruošia, kada planuoja gauti naują partiją.
„Next level“ nusipirkau ir pupelių, paprašiau nemalti ir, kol važiavome autobusu į kaimelį kalnuose, kuriame planavome apsistoti savaitei, fantazavau, kaip mes rytais, susimalę šitas pupeles, gersime aromatingą, sodrią ir skaidrią kavą.
Deja, nuvažiavę į vietą, nuomojamame būste neradome nei elektrinio nei rankinio kavos malūnėlio. Nukulniavę į vieną iš dviejų kaimelio krautuvėlių, radome pilną lentyną tirpios kavos gėrimų ir vienišą maltos kavos „Gourmet“ pakuotę. Kaina 1,75 Eur. Mintį, jog teks gerti tokią, palydėjo gilus atodūsis. Bet kita diena – pirmadienis, kaip pradėti darbo dieną be kavos? Bandžiau naujai braižyti savo lūkesčių ribas, mąstydama: „Na, nebus šviežiai malta, nei aromatinga, nei skaidri… Bet gal kaip nors…“
Pirmadienis. Pasigaminome kavą „Gourmet“ ir sėdome darbuotis. Atsidariusi „Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis“ FB puslapį, radau naują kolegės Rugilės įrašą, kurio tekstas prasidėjo taip: „Kai perkame pigią kavą, šokoladą, vos kelis eurus kainuojančius marškinėlius ar naudojamės neįtikėtinai pigiomis paslaugomis, neretai už jas mokant grynais, rizikuojame prisidėti prie modernios vergovės – prekybos žmonėmis – palaikymo…“
Sulig tos kavos už eurą-septym-penkis gurkštelėjimu kažkas viduje sukirbėjo. Nepaisant to, jog, užplikiusi „Gourmet“, nukošiau ją sieteliu (kad maltų pupelių masė nemirktų ir gėrimas neapkarstų), nei sodrumo, nei skaidrumo kavai tai nepridėjo. Įsisukau į dienos darbus, pamiršau pusiau išgertos „šiaip sau“ kavos puodelį, vakare išėjom pasivaikščioti po kaimelį, pavakarieniavom ir nuėjom miegoti.
Antradienio rytas. Vėl pasitaisėme „Gourmet“ kavos. Diena prasidėjo planuojant dar vieną plačios apimties projektą prekybos žmonėmis prevencijai šešiuose Lietuvos regionuose. Ranka instinktyviai siekė ant stalo greta nešiojamojo kompiuterio puodelyje garuojančios kavos. Gurkštelėjau. Tamsus turinys pasklido mano virškinamojo trakto kanalais ir, greičiau nei kofeinas pradeda veikti smegenis, atmintis iškėlė į paviršių kolegės Rugilės įrašą: „Kai perkame pigią kavą…“ Kažkas viduje vėl sukirbėjo. Ne, skrandžio veikla nebuvo sutrikusi. Labiau panėšėjo į ilgų smailių sąžinės pirštų kutenimus. Norėdama nubraukti spėliojimus apie „Gourmet“ ir pateisinti jos pasirinkimą, nuėjau į virtuvę ir pradėjau analizuoti kavos pakuotės užrašus. Kilmės lokacija – Europos sąjunga. Nurodytas telefono numeris, skirtas skambinti kilus klausimams dėl kokybės. Be jokio žymens, ar tai arabika ar robusta. Rašoma, jog „gali būti sezamų ar žemės riešutų pėdsakų“. Viskas.
Per 5 dienas išgėrėme 10 puodelių kavos, sunaudodami beveik trečdalį pakuotės. Ir tai sudarė 0,58 Eur. Kažkas čia ne taip su tokia ekonomika. Kitą kartą gerti ar negerti? Ką atsakytų kolegė Rugilė? Ką patartų mano pamilti skrudintojai ir netinklinių kavinučių vystytojai Kvebeke, Malagoje, Berlyne, Taline, Barselonoje, Vilniuje, Visagine, Klaipėdoje ir Musninkuose? Ką pasakytų moterys ir vaikai, dirbantys už šimtąsias valiutos dalis ar už pravėsusį maistą trečiosiose šalyse pakuodami pigią kavą, šokoladą, plastikinius aksesuarus ir greitosios mados sijonėlius, miniatiūrinius seksualius apatinius, namų interjero detales? Galbūt vieni šauktų garsiai, o kiti tylomis:
– Nepirk daugiau niekada!
Garsiai šauktų tie, kurie žino, kiek kainuoja užauginti kokybiškas kavos pupeles, gabenti, skrudinti ir paruošti, sąžiningai apmokėti už darbą kiekviename kavos auginimo ir paruošimo etape. Tylomis bebalsiai šauktų tie vyrai, moterys, vaikai ir senukai, kurie, dirbdami 18-20 valandų be poilsio, užmiega svajodami, jog kada nors jie arba jų vaikai užsidirbs pinigų bilietui į kitą šalį, kurioje galės išgerti skaidresnės nei tos, kurios puskilogramis kainuoja eurą-septym-penkis, kavos. Ir ji neatsiduos prakaito sūrumu, nei naktinės pamainos tamsa.
Taigi, kokie atsakymai mane pasivijo šioje kelionėje? Ar paaiškėjo mano asmeninių pasirinkimų ribos, leidžiančios suprasti, ką galiu padaryti, kad prekybos žmonėmis rinka (Lietuvos, europinė ir globali) nesiplėstų, o siaurėtų? Koks jausmas įtarus, jog asmeniniai pasirinkimai galimai prieštarauja organizacijos, kurioje dirbu deklaruojamoms vertybėms? Kokie horizontai atsiveria veikti supratus, jog net toks kasdienis pasirinkimas, kaip puodelis kavos, gali įtakoti prekybos žmonėmis – modernios vergovės situaciją Lietuvoje ir pasaulyje?
Gera, kokybiška ir skaidri kava – mano mėgstamas ritualas, kurį patirti ramia sąžine galiu aplenkdama apatines parduotuvių lentynas, pripildytas kelis eurus kainuojančiomis kavos pakuotėmis. Tegyvuoja jaukios mažos šeimų kavinutės, coffee houses, caffeterias miestuose ir miesteliuose. Suprantu, jog mokėdama adekvačią kainą už saikingus malonumus bei buitinius poreikius, tuo pačiu ir tinkamai atstovauju savo organizaciją, besirūpinančią prekybos žmonėmis klausimais, sprendžiančią šių nusikaltimų padarinius ir priežastis. Atrodo smulkmena, bet… kaip sakoma „velnias slypi detalėse“. Komandoje mes sakome – kiekviename prekybos žmonėmis kontekste reikia reguliuoti ne tik pasiūlą, bet ir paklausą. Visi mūsų asmeniniai pasirinkimai yra visuomeniniai tuo pat metu. Galima užsimerkti ir bandyti nustumti kirbančius klausimus, kai taisaisi kavą iš puskilograminio pakelio už eurą-septym-penkis. Bet taip pat gali įdėti daugiau pastangų ieškodamas geros nedidelės kavinutės, kur, šiek tiek daugiau sumokėjęs, gausi paruoštą skaidrią kavą.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2023-03-26 asmeniniame teksto autorės D. Vainorės tinklapyje https://taskai-ant-i.lt/2023/03/26/apie-projektus-ir-juodas-kaip-kava-rinkas/. Bet kokia forma naudojant visą šį tekstą ar dalį jo (įskaitant nuotraukas bei iliustracijas) privaloma nurodyti pirminį informacinį šaltinį – https://taskai-ant-i.lt/2023/03/26/apie-projektus-ir-juodas-kaip-kava-rinkas/.